• Naujienos
• Straipsniai
• Atlikėjai
• Atlikėju užsakymas
• Paslaugos
• Mobiliajam telefonui
• Susisiekite su mumis

          Juridinio fakulteto bendrakursės pastebėjimas, Andejus yra labai panašus į Verką Serdiučką, baigėsi tuo, kad vasarą jis Jarmaloje rengiamoje Zadornovo "Jurmalinoje" pristatė šio personažo parodiją.

- Na, negali būti, kad du žmonės – tokie panašūs! — sėdėdama kavinėje prie staliuko, bandau įsižiūrėti į Andejų. Įsivaizduokite, parodistas – Andrejaus daniško bendravardis. Ką jau kalbėti apie vardą, jų balsai – vienodi.

- Visi stebisi ir sako, kad esu labai panašus į tikrąją verką Serdiučką. — Gyvai pasakoja Andrejus. — Pradėjau antrą "Jurmalinos" dalį. O kol stovėjau už scenos ir laukiau savo pasirodymo, Maskvos artistai, kuriuos pakvietė Zadornovas, negalėjo apsispręsti – tikra aš Verka ar ne. Stengiausi įsijausti į vaidmenį prieš pasirodymą, todėl dainavu gabalėlį savo dainos: "Norėdami pamatyti ekrano žvaigždes, nuo Stepanenko iki Petrosiano" ("Чтобы увидеть звезд экрана от Степаненко до Петросяна"). O tuo metu pro šalį eina Petrosianas, šypsosi man ir sako: "Šaunuolis, Andrejau". O jis tikrai negalėjo žinoti, kuo aš vardu. Pagalvojo, kad esu Andrejus Danilko. Vėliau netikėjo, kad apsiriko. Dar naujas rusiškas bobutes įkūnijantys vyrukai negalėjo suprasti, kas aš. Pamatė grimerinėje, pasisveikino, aš jiems atsakiau tuo pačiu, vėliau, supratę, kad apsiriko, labai juokėsi. Tačiau ir aš, ir Michailas Zadornovas paaiškinome, kad nekopijuoju Verkos Serdiučkos, o ją parodijuoju, tai du visiškai skirtingi dalykai.

Parodijai tinkamai atidirbti jis turėjo trejus metus. Andrejus, nors ir mokėsi muzikos mokykloje, mėgo dainuoti ir linksminti liaudį, profesiją pasirinko neartistišką. Jis įstojo į juridinį fakultetą ir sąžiningai ten mokėsi dvejus metus. Tačiau studijuodamas vaikinas įsitraukė į LIK'o veiklą. Prieš trejus metus reikėjo šmaikščiai pasveikinti vieną laikraštį gimtadienio proga. Tuomet Andrejaus bendrakurse ir pasakė: "Andrejau, tu toks panašus į Serdiučką!"

- Aš bandžiau neigti, tačiau ji įtikinėjo, kad ir išorė, ir balsas – panašūs. Galiausiai mane įkalbėjo, likus porai dienų iki pasirodymo. Mergaitės rado man kostiumą, iš senelės pasiskolinau beretę ir išėjau į sceną – visiškai perdariau vieną iš Serdiučkos dainų. Visus ištiko šokas, prasidėjo svarstymai: "Tikra ar ne?". Šis mano įvaizdis visiems labai patiko ir jis man prilipo, užsiėmiau parodija.

- Rengiau pasirodymus naktiniuose klubuose, vaidinau LIK'o komandos sudėtyje. Man patinka dainuoti, todėl dalyvavau muzikiniuose konkursuose, dainavau LIK'e, o vasaros pradžioje man paskambino ir paprašė, kad Serdiučkos parodiją parodyčiau humoro festivalyje. Tuomet negalvojau, kad šis įvykis bus toks reikšmingas. Pakvietė į perklausą`. Jai paruošiau tris dainas. "Pyragėlis", "Go, gop, gop". Paskutinėje buvo tokie žodžiai: "Oi, kažkokia betvarkė, užsidėjo moteriškus skudurus; Niekas manęs nemyli, niekas nepamyluoja" ("Ой, какой-то беспредел, тряпки женские надел; Никто меня не любит, никто не приласкает"). Ir daina "Pasilinksminimas". Ją ir išrinko. Kaip sakė Zadornovas, jam labai patiko žodžiai. Aš perdariau dainos žodžius taip, kad ji tapo juokingu ir linksmu "Jurmalinos" himnu: "Dar neišmirė Jurmalina" ("Ще не вмерла Юрмалина"). Tautai, kaip pastebėjau, patiko. Užvedžiau salę. Mano draugai, stebėję koncertą, pasakojo, kad salėje visi abejojo – negi tai parodija. Tik, kai pasirodymo pabaigoje sakiau, kad tai buvo parodija, žiūrovai vis dėlto suprasdavo, kad matė ne Verką Serdiučką. Nors afišoje buvo parašyta - "ne Verka Serdiučka". Žmonės tiesiog netikėjo tokiu panašumu.

Kaip prisipažino Andrejus, jis niekuomet neapsimetinėjo ir neapsimetinės tikrąja Serdiučka. Andrejus to nedarys ne tik todėl, kad originalas, jo žodžiais, tūkstantį kartų geresnis. Tiesiog jis Latvijos estradoje nori sukurti kažką savo. Būti ne tik parodistu, bet tapti savarankišku, pilnaverčiu artistu.

- Galiu parodijuoti Kristiną Orbakaitę, Presniakovą-jaunesnįjį. LIK'ui ruošiau parodiją Laimos Vaikulės dainai "Apie ką groja pianistas" ("О чем играет пианист"): "Apie ką groja pianistas, kai baigiasi alga" ("О чем играет пианист, когда кончается зарплата"). Dabar esu kupinas idėjų, svarbiausia – noriu sukurti kažką originalaus, kad tai būtų mūsų vietinis produktas. Ne Verka, o kita tetulė, o gal visai ne tetulė... Svariausia, turiu tikslą ir tikiu savimi. Zadornovas, pasibaigus "Jurmalinai", man pasakė: "Andriuša, tu šaunuolis, siek, daryk". Todėl aš stengiuosi, kad parodijose nebūtų nešvankybių, piktų pašaipų. Kad 70 procentų kiekvieno iš mano numerių sudarytų ne žmogaus kopijavimas, o dalelė manęs, kažkas juokingo.

Andrejus turi keleta sumanymų, susijusių su humoro šau televizijoje. Svarbiausia, kad sumanymas sulauktų rėmėjų. Andrejus pats kuria ne tik parodijų žodžius, bet ir muziką, nors dažniausiai muziką "pasiskolina", sukuria tik žodžius. Kol kas sumanymai laukia, kol bus įgyvendinti, Andrejus ir toliau dirba "ne Verka".

 

2007.03.15
 

Atgal